Šeštasis Gavėnios sekmadienis – tai Viešpaties Kančios (Verbų) Sekmadienis. Apmąstome mūsų atpirkimo ir išganymo paslaptis. Iki Velykų likusi savaitė vadinama Didžiąja, Šventąja, Kančios. Visą savaitę, kai mąstysime Kristaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo slėpinius, viskas bus veltui, jei šioje apmąstymų kelionėje nesusitiksime su savimi ir nepraeisime patys Kristaus Kančios keliu.
Skaitydami apie Jėzaus Kristaus Kančią ir Prisikėlimą Evangelijoje pagal Matą pirmiausia sužinome išdavystės kainą. Tai tik trisdešimt sidabrinių. Tiesa, už tokią sumą galėjai anuo metu nusipirkti gerą žemės sklypą (ką Judas ir padarė) ir vis tik, tai juokingai graudi išdavystės kaina...
Įdomi ir savotiškai prasminga Paskutinės Vakarienės Jėzaus pamoka. Išdavikas žinomas, Kristaus laukianti kančia irgi žinoma ir neišvengiama, nors maldoje Alyvų kalne bus dar tikimasi ir kitokios baigties ne pagal žmogaus norus ir troškimus, o tik pagal vieno Dievo valią. Mes taip dažnai, vos mažojo pirštelio galiuku įskaudinti mums artimo žmogaus, negalime atleisti jam ilgai, o kur girdėta, kad dar sėdėtume ir už bendro stalo. Jėzus viską daro ir viską moko kitaip. Jis mirtinos agonijos artumoje dažo duonos gabaliuką dubenyje kartu su išdaviku. Kokia tai meilės jėga ir didybė laikančiam išdavystės kalaviją pasiūlyti duonos riekę?
Įspėjimas Petrui – tai įspėjimas ir visų laikų Bažnyčiai nebijoti bet kurio pavojaus akivaizdoje: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: „Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys“ (Mt 26, 31). Kiek kartų Bažnyčia išgyveno tai vienų, tai kitų barbarų plūdimą į krikščioniško pasaulio žemes, ir to mirtino pavojaus liudininkai yra tiek šventieji, kaip kad šv. Augustinas (354-430), Hiponos vyskupas ir Bažnyčios mokytojas, šv. Izidorius (560–633), Sevilijos vyskupas ir Bažnyčios mokytojas, bei ištisos krikščioniškos tautos, ne kartą atsidūrusios ant išnykimo slenksčio. Tačiau čia pat Jėzus mirtino pavojaus akivaizdoje primena: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 26, 32).
Kokia didi Jėzaus kančios prasmė, kuri kiekvieną iš mūsų veda į atpirkimą, į asmeninį prisikėlimą, į gyvenimo pilnatvę!
Teženklina mūsų gyvenimą ypač du šios Didžiosios savaitės jausmai: šlovinimas tų, kurie savuoju „Osana!“ pasitiko Jėzų, įžengiantį į Jeruzalę, ir dėkojimas, nes šiomis dienomis Viešpats Jėzus atnaujins didžiausią, kokią tik galima įsivaizduoti, dovaną: atiduos savo gyvenimą, savo kūną ir kraują, savo meilę. Bet į taip didingą dovaną turime tinkamai atsiliepti, tai yra savimi pačiais: savo laiku, malda, meilės bendryste su Kristumi, kuris dėl mūsų kenčia, miršta ir prisikelia.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
